Devintos klasės istorijos vadovėliuose šykščiai, tačiau vis dėlto minima tam tikra man, kaip jaunai merginai, gan aktuali sąvoka - feminizmas. Juk 15 - 16 metų merginoms pats laikas pradėti suprasti savo, kaip greičiausiai būsimų motinų ir/ar žmonų, vietą visuomenėje, savo teises ir pareigas, ar ne?
Mano minėtame vadovėlyje („Laikas“ 9-tai klasei, II dalis) pateikiamas feminizmo aprašymas skamba taip: „moterų judėjimas už lygias teises su vyrais“, o toliau pateikiamas tekstas pasakoja apie tai, jog moterys XIX - XX a. siekė teisių į mokslą, turtinę ir teisinę nepriklausomybę, kadangi ligi tol dauguma jų buvo iš esmės priklausomos nuo savo vyrų. Mano nuomone, tai tikrai pagirtinas dalykas - išsilavinimo ir nepriklausomybės turėtų siekti kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo lyties, rasės, religijos ar gyvenamosios vietos. Kiekvienas turi siekti būti savo likimo kalvis. Tačiau ne visada tai, ko mes siekiame, mums yra geriausia.
Iškart noriu pasakyti, kad nežadu lyg koks XIX amžiaus konservatorius pradėti svaičioti apie tai, jog moteris be vyro jokiu būdu negali. Tačiau... juk žmogus yra gyvūnas, jis paklūsta gamtos įstatymams, turi instinktus ir panašiai. O gamtoje patelė be patino, kaip ir patinas be patelės, - nė padujų. Taigi ar reikalinga, ar galų gale teisinga bandyti taip drastiškai atplėšti ir sulyginti moteris ir vyrus? Bandydama pagrįsti savo teoriją, pirmiausia jums pateiksiu keletą pavyzdžių.
Norvegija - viena labiausiai išsivysčiusių šalių Europoje, turbūt ir pasaulyje. Kai mano tėvai mažne prieš porą metų ten atostogavo, vienoje Norvegijos miesto Bergeno gatvėje jie pamatė kai ką, kas niekaip neišeina man iš galvos, vos kas pamini lygias lyčių teises. Gatve ėjo vyriškis su moterimi. Moteris abiejose rankose nešė sunkius ryšulius su maistu ar dar kuo. Vyras, greičiausiai verčiamas elementariausio džentelmeniškumo, kurio jį mokė mama ir tėtis, pabandė iš savo kompanionės perimti jos naštą. Ši ne tik kad nesutiko - pasak mano tėvų, vyriškis buvo aprėktas lyg koks egzibicionistas (ar taip šis žodis rašomas?) ar priekabiautojas.
Kitas pavyzdys - iš mano šeimos, tačiau, manau, tokia situacija nėra reta ir kitur. Mano močiutė iš mamos pusės, išsilavinusi, tikrai ne kvaila ar kokia sukrošusi bobulytė, visad skundžiasi, jog mano senelis (jos vyras, suprantama) neatlieka namuose „vyriškų“ darbų - tai yra neišneša šiukšlių, neįkala vinies ir taip toliau.
Feminizmas atnešė moterims daug gero - moterys išsikovojo teisę balsuoti, mokytis, nešioti kelnes ir daryti dar daug įvairių dalykų, kurių visų aš turbūt nė nežinau. Ir vienos moterys, kaip kad toji iš mano pirmojo pavyzdžio, nori dar didesnės lygybės, todėl spjauna į šimtus ar net tūkstančius metų besiformavusias visuomenės santvarkos taisykles kaip į nereikalingą ir pasenusį kliedesį ir naikina bet kokį skirtumą tarp vyrų ir moterų. Kitos, kaip kad mano mylima močiutė, laiko save ne ką prastesnėmis už vyrus, eina balsuoti ir mokėti mokesčių, tačiau nė nežada užmiršti skirtumų tarp vyrų ir moterų, ir nesiginčydamos verda valgį bei valo dulkes, kol vyrai stengiasi sukurti savo šeimai kuo didesnį gerbuvį. Aišku, yra ir trečioji grupė - užguitos vyrų vergės, beveik neturinčios jokių ne tik politinių, bet ir paprasčiausių žmogiškų teisių - kalbu apie arabų kraštuose gyvenančias moteris, kurias taip baisiai skriaudžia jų religija.
Nežinau, ar todėl, kad pati augu tokioje šeimoje, ar todėl, kad Lietuva dar nėra pasiekusi Norvegijos išsivystymo lygio, ar dar dėl balažin kokių priežasčių, bet man priimtinesnis antrasis variantas. Ei, mergužėle, tau tik penkiolika, neapsimesk, kad esi vyrų ir moterų skirtumų ir santykių ekspertė, - gan pagrįstai galėtumėte dabar mestelti jūs. Ir nesakau, kad esu ekspertė. Tačiau negalima sakyti, kad nesu su šiuo dalyku susidūrusi. Mokausi geroje mokykloje, ir mano klasėje nemaža tiksliesiems mokslams gabių vaikinų. Aš, kaip ir nemaža dalis merginų, nesu didelė matematinių mokslų galiūnė ir, prisipažįstu, dažnai ko nors nesuprantu. Mano gabieji klasiokai mėgsta mane dėl to draugiškai pašiepti, o pašiepdami dažniausiai vartoja kreipinį „moterie“. Bet aš neįsižeidžiu ir nė nežadu to daryti, kadangi šiek tiek pasišaipę jie visada sutinka man padėti ir paaiškinti, jei ko nesuprantu. Tai išgirdusios neįsižeidžia ir panelės, kurios matematinius uždavinius ir įvairias fizikines lygtis gliaudo kaip riešutus. Gal dėl to, kad vis dar gyvename stereotipų kupinoje visuomenėje. O gal dėl to, kad tie stereotipai nėra iš piršto laužti.
Manau, kad lyčių lygybė yra reikalinga ir pageidautina - bet iki tam tikros ribos. Iš tiesų žmonija turbūt niekad nepasieks tikros lygybės, nes ją matydami mes jaučiamės nejaukiai (na patys pagalvokit, kad pamanytumėt apie moterį, neleidžiančią vyrui panešti jos nešulių?), tačiau puikiai toleruojame džentelmenus vyrus ir moteris, pašventusias savo gyvenimus šeimai. Nežadu pridurti „nes taip turi būti“, nes nežinau, ar turi. Bet gyvendama tokioje aplinkoje aš nesijaučiu lyg darydama kažką blogo, o juk svarbiausia, kad žmogus jaustųsi teisus prieš savo sąžinę.
Sėkmės ir meilės jums,
Karolina
P.S. Jei jūs esate radikalus/radikali lygių teisių šalininkas/šalininkė, ir jus mano rašliava suerzino, sukėlė epilepsijos priepuolį ar privertė abejoti šiandieninio jaunimo pasaulėžiura, tikrai atsiprašau.
